Originalus žaibo areštatorius yra ragų tarpas, atsirodęs XIX a. pabaigoje, naudojamas orinių perdavimo linijų, siekiant užkirsti kelią žaibo pažeidimo įrangos izoliacijai, kurią sukelia elektros energijos tiekimo nutraukimas, todėl jis vadinamas "žaibo areštuotoju". 1920-aisiais buvo aliuminio areštatorius, oksido plėvelės areštatorius ir granulių areštatorius. 1930-aisiais pasirodė vamzdiniai suimtieji. 1950-aisiais buvo silicio karbido areštatoriai. Tada atėjo metalo oksido sulaikikliai 1970-aisiais. Šiuolaikinis aukštos įtampos areštatorius naudojamas ne tik apriboti elektros sistemų žaibo sukeltus viršįtapius, bet ir apriboti sistemos veikimo sukeltus viršįtapius.
AC be klirenso metalo oksido areštatorius turi puikias neterminuotas volto srovės charakteristikas, geras atsako charakteristikas, nėra nuolatinio srauto, srautas per pajėgumą, likutinis žemas slėgis, stiprus gebėjimas slopinti viršįtampio, anti-tarša, anti-senėjimo, be aukščio apribojimų, paprasta struktūra, nėra klirensas, griežtas sandarinimas, ilgas tarnavimo laikas ir pan.
Esant įprastai sistemos darbinėje įtampoje, areštatorius turi didelį atsparumą ir praeina tik mikroamperės srovė. Veikiant viršįtampiui ir didelei srovei, jis turi mažą atsparumą, taip apribodamas liekamą įtampą abiejuose areštatorių galuose.