Izoliatorius – laidui palaikyti naudojamas izoliatorius, plačiai naudojamas oro perdavimo ir skirstomųjų linijų, elektrinių ir pastočių bei įvairių elektros įrenginių išorinių įtampingųjų laidų izoliavimui. Paprastai jis pagamintas iš cemento arba mechaninės plokštės su izoliacinėmis dalimis (pvz., Stiklu, keramika) ir metalinėmis dalimis (pvz., Plieninėmis kojomis, plieniniais dangteliais, flanšais ir kt.). Pagrindinės izoliatorių savybės apima elektrines, mechanines ir šilumines savybes. Be to, yra atsparumas aplinkai ir atsparumas senėjimui. Didėjant izoliatoriaus įtampos lygiui, atitinkamai didėja ir jo dydis bei svoris, tačiau proporcingai nepagerėja elektrinės ir mechaninės savybės, sumažėja atsparumas karščiui staigiems pokyčiams.
(1) Elektros charakteristikos: Ardomoji iškrova, atsirandanti palei izoliacijos paviršių, vadinama blyksniu, o blykstės charakteristika yra pagrindinė izoliatorių elektrinė charakteristika. Skirtingiems įtampos lygiams izoliatoriaus atsparumo įtampai reikalavimai yra skirtingi, jo indikatoriai apima galios dažnio sausą, drėgnos įtampos varžą, žaibo smūgio įtampos varžą, žaibo smūgio įtampos atjungimo įtampos varžą, darbinės smūginės įtampos varžą ir kt. Kad būtų išvengta veikimo gedimo , izoliatoriaus gedimo įtampa yra didesnė už blykstės įtampą. Atliekant gamyklinį bandymą, porcelianiniai izoliatoriai, kuriuos galima suskaidyti, paprastai yra išbandomi kibirkštimi, tai yra, pridedamas aukštas slėgis, kad izoliacijos paviršiuje dažnai kiltų kibirkštys, ir palaikoma tam tikrą laiką, kad būtų galima pamatyti, ar jie nesugedo. . Kai kurie izoliatoriai taip pat turi išlaikyti koronarinį, radijo trukdžių, dalinio iškrovimo ir dielektrinių nuostolių testą. Izoliatoriai dideliame aukštyje dėl sumažėjusio oro tankio sumažino elektrinį stiprumą, todėl jų atsparumo įtampa turėtų būti atitinkamai padidinta konvertuojant į standartines atmosferos sąlygas. Nešvarių izoliatorių blykstės įtampa yra daug mažesnė nei sausų ir drėgnų izoliatorių, kai jie yra drėgni. Todėl nešvariose vietose reikia sustiprinti izoliaciją arba naudoti taršai atsparius izoliatorius. Specifinis valkšnumo atstumas (valkšnumo atstumo ir vardinės įtampos santykis) turėtų būti didesnis nei įprastų izoliatorių. Palyginti su kintamosios srovės izoliatoriais, nuolatinės srovės izoliatoriai turi prastą elektrinio lauko pasiskirstymą, nešvarumų dalelių adsorbciją ir elektrolitinį poveikį bei mažesnę blykstės įtampą. Todėl paprastai reikalingas specialus konstrukcijos dizainas ir didesnis valkšnumo atstumas.
(2) Mechaninės savybės: izoliatorius dažnai veikia gravitacija ir laidų įtempimas, vėjas, ledo svoris, izoliatorių svoris, vielos vibracija, mechaninė įrangos veikimo jėga, trumpasis elektros energijos jungimas, žemės drebėjimas ir kitos mechaninės jėgos veikimo metu. . Atitinkami standartai kelia griežtus mechaninių savybių reikalavimus.
(3) Šilumos charakteristikos: lauko izoliatoriai turi atlaikyti staigius temperatūros pokyčius. Pavyzdžiui, porcelianiniams izoliatoriams reikia kelių šilumos ir šalčio ciklų be įtrūkimų. Izoliacinės įvorės dalių ir izoliacinių dalių temperatūros kilimas ir leistina trumpalaikė srovės vertė turi atitikti atitinkamų standartų nuostatas, nes per ją teka srovė.